Elzė
Gudavičiūtė

„Nors pradžia nuobodoka, vėliau jaunųjų aktorių sukurti ryškūs personažai ir gyvi, tikroviški dialogai (malonus netikėtumas!) įtraukia į veiksmą. Šioje komandoje ypač išsiskiria Elzės Gudavičiūtės vaidyba. Perspektyvi mergina, dievaži.

Žiūrovui įdomu, kaip įvykiai ekrane pakeičia herojų, ko jį nauja situacija išmoko arba neišmoko. Tokią intriguojančią evoliuciją akivaizdžiai patiria Eglė (aktorė Elzė Gudavičiūtė), o kai kuriems kitiems personažams to trūksta.“

Rolandas Maskoliūnas „Kino kodas: „Miegančių drugelių tvirtovė“, arba Naktinės plaštakės skrenda į šviesą“. 15min.lt, 2012 01 18

„Alydės Trū sesers anūkė Zara (akt. Elzė Gudavičiūtė) parodo, kad prievartos mechanizmai nuolat veikia.

Aktorės kuriama mergina gyvena baimės, pykčio, prievartos atmosferoje. E.Gudavičiūtė atveria nesaugumo, baimės, apsimestinės drąsos valdomą Zaros portretą. Tiesa, spektaklyje jis vis daugiau vietos užleidžia Alydei. Zara tampa klausytoja ir liudytoja.“

Asta Valiukaitė „J.Jurašo „Apsivalymas“ – (iš)konservuota praeitis“. Klaipėdos diena, 2011 10 23

„Mažiausiai paliesta prabėgusio laiko liko Džuljetos tema – Varno mokinė Elzė Gudavičiūtė puikiai susitvarko su didžiulėm teksto kaskadom, yra tiksli ir išradinga komikė ir šiaip jau nenusileidžia kadaise Rimantės Valiukaitės kurtam personažui, bet režisierius laiko Džuljetos temą iškalbėta: tikroji Džuljeta užkimšta burna po kėde, bet jos mes nematome, o tai, ką matome scenoje, – žiūrovų iliuzijų tvarinys, kuriame nėra gyvybės.“

Alma Braškytė „Teatras iš vietos, kuri ribojasi su drėgme“. Menufaktūra.lt., 2010 11 15

„Nenuostabu, kad „smegenys minkštėja“ šių eilučių autoriui, nes toliau jis prisipažins, kad simpatizuoja Gintaro Varno studentei aktorei Elzei Gudavičiūtei. Kodėl? Įspūdis toks, kad nesvarbu, į kokią medžiagą, žanrą šią aktorę „įmesi“, ji vis tiek „išplauks“, sukurdama ryškią veikėją nuo 5 iki 105 metų. Spektaklyje „Žvaigždžių kruša“ Elzė Gudavičiūtė vaidina tokią netašytą daugiabučių laiptinių paauglę Olgą Bachuriną: po išoriniu grubumu slypi pažeidžiama ir savimi nepasitikinti būtybė... „Dekaloge“ aktorė sukūrė tris skirtingus vaidmenis: dideliu proteliu neapdovanotą patiklią mergaitę Zylę, dalykišką studentę Viliją, kuri vaikų globos namuose atlieka „sociologinę apklausą“, ir prasigėrusią energingąją teatro sargę Vidą, kuri velnių duoti gali bet kam, net ir Dovydo Stončiaus savimylai Režisieriui...

Spektaklyje „Medėjos vaikai“ E. Gudavičiūtė vaidina mažąją Medėją, žvitrią, pasiutusią margaitę. Ji su broliu – mažuoju Jasonu (Ainis Storpirštis) kovoja dėl lyderystės ir suaugusiųjų dėmesio. E. Gudavičiūtės ir A. Storpirščio duetas spektaklyje svarbiausias – per juos emociškai ir protu suvokiame, ką išgyvena vaikai po tėvų skyrybų.

Beje, per baigiamąjį scenos kalbos egzaminą studentai skaitė, nors labiau derėtų sakyti – vaidino, Sofoklio „Elektrą“. Ir čia E. Gudavičiūtė atsiskleidė jau kaip galinti kurti herojinius-tragiškus vaidmenis.“

Ridas Viskauskas „Pakilę skrydžiui“. Literatūra ir menas, 2009 07 10

„Žavingoji teatro girtuoklėlė, sargė Vida – Elzės Gudavičiūtės aktorinė sėkmė. Fortūnos paukštis beregint nusigręžtų, jei aktorė imtų ir susvyravusi, paveikta žiūrovų salės audringai pritariančios ir palaikančios reakcijos, imtų ir spustelėtų rezultatyvaus komizmo pusėn. Nelengva vaidmens užduotis – Čaplino komizmas ir graudumas išvien, derantys viename personaže. Jaudinanti, net tragiška scena su sūnumi: alkoholikė nutaria parodyti, kas yra tikra motina: tikrina vaiko sąsiuvinius, ruošiasi „daryti diktantą“, reikalauja pažymių knygelės, ir – isteriškai, o sykiu taip gailiai prašo patvirtinti, kad sūnus ją myli. Nevienaprasmiai akcentai, sodrūs scenos atspalviai. Reikia subtilios klausos, kad toji scena nebūtų perlenkta ir atsiskleistų visi galimi jos niuansai. Linkiu aktoriams nepasiduoti, įsivaizduoju, kaip gali būti sunku atsilaikyti prieš žiūrovų palaikomąją reakciją, greit virstančią spaudimu komizmo pusėn. Šiuo metu viskas tobula.

Finalinė E. Gudavičiūtės scena, kurioje jos vaidinama mergytė Zylė maldauja šuniuko, tiesiog išplėšia sielą. Net nedera sakyti, kad tai „vaidinama scena“. Tai mano vaikystė, kurią atpažinau. Tai kiekvieno vaikystė, su jos viltimis ir siaubingais nusivylimais. Išniekinta vaikiška svajonė.“

Dovilė Zelčiūtė „Gintaro Varno „Dekalogas“: žinia iš Lietuvos“. Nemunas, 2008 12 11

Aktorė Elzė Gudavičiūtė pakviesta dirbti garsiame Berlyno teatre

Rugsėjo 6–9 dienomis lietuvių teatro ir kino aktorė Elzė Gudavičiūtė vaidins garsaus Berlyno „Schlosspark“ teatro scenoje. Šiuo metu ji ruošiasi premjeriniam šio teatro spektakliui „Die Selbstanzeige“.

Legendinis vokiečių teatro patriarchas Dieteris Hallervordenas (Dieter Hallervorden) suteikė galimybę jaunosios kartos lietuvių aktorei Elzei Gudavičiūtei sukurti rusų emigrantės Olgos vaidmenį jo vadovaujamo teatro spektaklyje „Die Selbstanzeige“, statomą pagal garsaus šių laikų prancūzų dramaturgo, kino režisieriaus Francio Vebero (Francis Veber) 2012 metais parašytą pjesę „Brangus lobis“ („Cher trésor“).

Gabrielė Žaidytė „Aktorė Elzė Gudavičiūtė pakviesta dirbti garsiame Berlyno teatre“. Lietuve.lt, 2014 09 02

Plačiau

Berlyne populiarėjanti aktorė E. Gudavičiūtė: „svarbu neprarasti akcento, nes tai yra vienas mano privalumų“

„Spektaklių grafikas jau sudarytas metams į priekį. Kiekvieną mėnesį bus apie dešimt spektaklių Lietuvoje ir maždaug tiek pat Berlyne. Teks nemažai paskraidyti. O tuo pačiu dar ir paskaitas lankysiu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Berlyne, Universität der Künste Berlin. Šį sezoną laukia ir pora premjerų Lietuvoje. Dirbu labai daug ir intensyviai. Daugiau nieko nedarau, tik dirbu. Viską puikiausiai spėju, nes tai, ką darau, man teikia didžiulį džiaugsmą. Mano profesija – mano gyvenimo būdas. Esu laiminga.“

„Berlyne populiarėjanti aktorė E. Gudavičiūtė: svarbu neprarasti akcento, nes tai yra vienas mano privalumų“. Delfi.lt, 2014 09 07

Plačiau

Kiekvienas vaidmuo kažką atrakina sąmonėje

„Nenorėčiau savo herojų likimų… Labai skaudūs. Jeigu būtų įmanoma, norėčiau su jomis stoti akistaton ir paklausti, kodėl Olga pasiekė Londono padugnių gyvenimą ir iš kur Zara, nužudžiusi žmogų, dar turi vilties išsigelbėti… Bet tai – neįmanoma: jos gyvos tik mano vaizduotėje. Tuo teatras ir yra nuostabus, magiškas. Visi kažkada kurti personažai gyvena savo gyvenimus aktoriaus mintyse, o žiūrovas juos mato scenoje.

Kiekvienas vaidmuo atrakina sąmonėje šį tą nauja. Supranti, kad tu gali būti ir labai geras, nuolankus, ir kartu demoniškas, aršus. Pradedi nebijoti savęs visokio ir taip save pažinti.

Didelę įtaką mano formavimuisi, požiūriui, estetikai turėjo kurso vadovas Gintaras Varnas, aktorė Viktorija Kuodytė. Yra daug žmonių, kurie man – pavyzdžiai: jie palaiko, sustiprina, įkvepia. Aš myliu žmones, esu smalsi, juos stebiu. Taip kartu ir save tyrinėju, o paskui stebiuosi, kodėl mes kartais keistai elgiamės, taip vieni kitų bijome, nemylime, smerkiame. “

Rūta Šetikaitė „Kiekvienas vaidmuo kažką atrakina sąmonėje“. Atgimimas, 2012 06 22

Plačiau

Aktorė Elzė Gudavičiūtė: „svarbu išmokti susigyventi su neužtikrintumu“

„Kiekvienam naujam darbe vis ieškai kas tau būtų vertinga kaip žmogui. Kad galėtum save keisti ir naujai atrasti. Pamenu, dar studijų laikais buvo labai svarbu pats pasirodymas scenoje, paties įėjimo į ją intencija. Mes tiesiog degėme tuo. Man nesinori prarasti to jausmo, jog tai yra taip svarbu. Jeigu tai tampa nebesvarbu, tada kam iš viso eiti į sceną?

Prieš kiekvieną spektaklį sau keliu klausimą, kas man šį vakarą yra svarbu ir ko aš į tą sceną lipu?

Manau, jog teatras turėtų kalbėti apie gyvenimo pilnatvę. Juk ko žiūrovas eina į teatrą? Jis nori būti apgautas, patikėti iliuzija, priimti ir matyti gimstančią konkrečią personažo mintį, jausmą. Jam ir reikia tą suteikti.“

Aurimas Minsevičius „Aktorė Elzė Gudavičiūtė: svarbu išmokti susigyventi su neužtikrintumu“. 370.diena.lt, 2012 05 20

Plačiau

E. Gudavičiūtė: „pasirinkau kitokį gyvenimo kelią ir tuo džiaugiuosi“

„Aktorystę pasirinkau sąmoningai ir ėjau jos link kryptingai. Manau, kad dirbu ir valia žmogus gali daug pasiekti, todėl nuolat stengiuosi tobulinti savo aktorinius įgūdžius, žingsniuoti pirmyn. Visada laikiausi pozicijos, kad į sceną reikia neštis didelius jausmus. Didžiųjų kritinių išgyvenimų atspindys ir yra visa vaidybos esmė. Stengiausi pati knaisiotis, ieškoti, nes man tai įdomu.

Sutinku, kad teatras nuo kino skiriasi. Bet tiek teatre, tiek kine ieškau meninės tiesos ir išgyvenimo akimirkos. Todėl man vienodai svarbu, ar stoviu scenoje, ar prieš kamerą.“

Edita Maželytė „E. Gudavičiūtė: pasirinkau kitokį gyvenimo kelią ir tuo džiaugiuosi“. Vakaro žinios, 2012 04 08

Plačiau

Prostitutės vaidmuo tris aktores apšvietė šlovės spinduliais

Vaidybos meno ne tik Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet ir vienoje teatro mokykloje Štutgarte (Vokietija) ragavusi aktorė E.Gudavičiūtė, „Miegančių drugelių tvirtovėje” atlikusi prostitutės Eglės vaidmenį, įsitikinusi, kad vaidindama prostitutę ar kokią keistuolę ji gali nerti gilyn ir bandyti pažinti sudėtingą ir kartu trapų moters vidinį pasaulį. Norėdama kuo įtikinamiau atskleisti savo heroję – dvasiškai palūžusią, išniekintą moterį, kurią mylimasis pardavė sąvadautojui, aktorė kreipėsi patarimų į psichiatrą. Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis patarė nebijoti vaidinti agresyviai, nes nuotaikų kaita būdinga smurtą patyrusioms moterims.

„Buvo daug sunkių akimirkų, kai filmuojant teko laužyti save. Baiminausi scenų, kuriose mano herojė Eglė prisigeria vaistų, daužo paveikslą, rėkauja ir niršta“ – prisipažino E.Gudavičiūtė. Tačiau ne tik nevaldomo pykčio scenas prisimins jauna aktorė. Kurdama Eglės vaidmenį ji mokėsi tapyti. Dabar namie yra daugybė jos nutapytų paveikslų ir eskizų, kuriuos aktorė laiko užkišusi už spintos – kad niekas nematytų.

„Dailininkės iš manęs tikrai nebus, bet savo malonumui piešti smagu”, – prisipažino aktorė E.Gudavičiūtė.

Danutė Jonušienė „Prostitutės vaidmuo tris aktores apšvietė šlovės spinduliais“. Lietuvos rytas, 2012 02 11

Plačiau

Miegantys drugeliai pakilo gyvenimui

Nestabilios psichikos Eglę vaidinusi E.Gudavičiūtė nenorėjo išskirti nė vienos herojės, nes, anot jos, visos trys merginos buvo tarsi tam tikra visuma, atsvara pagrindiniam filmo personažui - subrendusiai moteriai, išgyvenančiai savo gyvenimo dramą, jos būseinai ir mintims. "Reikia džiaugtis tuo, kad įvyko premjera, sukurtas dar vienas lietuviškas filmas, pagerbtas J.Ivanauskaitės atminimas. O vertins jį žiūrovai. Koks bus filmo gyvenimas - pamatysime. Svarbiausia, kad jis nepaliktų publikos abejingos. Tikiu, kad tiek kine, tiek teatre galioja viena ir ta pati taisyklė - jei tu tiki tuo, ką darai, esi sąžiningas sau ir partneriams, vienaip ar kitaip įtikinsi žiūrovą. O jei jauti, kad meluoji, nieko neišeis. Svarbu jausti atsakomybę už savo kūrybinius darbus", - apie darbo subtilybes teatre ir kino aikštelėje pasakojo E.Gudavičiūtė.

Agnė Vaitasiūtė „Miegantys drugeliai pakilo gyvenimui“. Respublika.lt, 2012 01 25

Plačiau

Elzė Gudavičiūtė: pažinti ir vertinti praeitį

„Kurdama Zaros vaidmenį galvojau apie žmogaus vadavimąsi iš blogio, iš situacijos, kurioje ji atsidūrė. Zaros tragedija – jos psichika. O tai lėmė socialinė aplinka: išprievartauta močiutė, likusi nebylė mama, prostitutės darbas... Gindama save, ji kartoja tas pačias savigynos klaidas ir įsisuka į besikartojantį nusikaltimų ir bausmių ratą, kuriame blaškosi žudikai ir jų aukos nuo neatmenamų laikų iki dabar. Vaidmenyje ieškojau vilties išsigelbėti.

Aš neįsivaizduoju teatro be humoro. Mano manymu, scenoje turi būti tas derinys, tas balansavimas, kai vieną akimirką žiūrovas gali juoktis, o kitą verkti ar piktintis. Kai teatre randu juoką pro ašaras arba pyktį pro gailestį, mane tai jaudina ir žavi. Tai – gyvas teatras.

Teatras turėtų valdyti publiką, o ne atvirkščiai. Žinoma, jis neturi būti kurčias visuomeniniam gyvenimui, dabarčiai ir praeičiai, bet šiuo metu daugiau matau formos ir pasilinksminimų teatrą. Aktoriai tampa priklausomi nuo komersantų, meninės kontrolės neribojami. Atrodo, kad mes patys naikiname meno dvasią, nes dabar jau menu vadinama viskas, kas tik kam patinka.“

Monika Jašinskaitė „Elzė Gudavičiūtė: pažinti ir vertinti praeitį“. Literatūra ir menas, 2011 10 28

Plačiau

Aktorė Elzė Gudavičiūtė: besifilmuodama „Miegančių drugelių tvirtovėje“ atradau norą tapyti

„Šis filmas – apie moteris. Kurdama Eglę, norėjau atskleisti, kad kartais gyvenime ne dėl savo kaltės, o dėl susiklosčiusių socialinių aplinkybių ir nelemtų atsitiktinumų žmogus tiesiog sužlugdomas. Kėliau sau ir kuriamai veikėjai klausimą – ar esi pasmerkta tam, kas su tavimi vyksta, ar įmanoma pačiai išsikovoti savo laisvę ir laimę...

Lietuviško kino klasika mane visuomet žavėjo stipriais aktoriniais vaidmenimis. Tai buvo aktorius mylintis ir atskleidžiantis kinas. Na, o dabartiniame kine žavi tai, jog režisieriai bando eksperimentuoti, todėl kiekvienos pasirodančios premjeros lauki, nes nelabai žinai, ko tikėtis.“

Audrė Domeikaitė „Aktorė Elzė Gudavičiūtė: besifilmuodama „Miegančių drugelių tvirtovėje“ atradau norą tapyti“. 15min.lt, 2011 09 19

Plačiau

Kas tos bakchantės: paleistuvės ar pranašės?
Kultūros barai, 2013 m. Nr. 6.

Graikų mitologija ir antikinėmis Eschilo, Sofoklio, Euripido tragedijomis susidomėję skaitytojai lietuvių kalba išleistoje Graikų literatūros chrestomatijoje susiras nuorodą, kad mainadės – tai dievo Dioniso žynės ir garbintojos. Pagal paaiškinimą, išverstą iš senosios graikų kalbos, toks jų vardas reiškia „pamišusios, netekusios proto“. Visi antikinių vardų žinynai kartoja, kad mainadės, kitaip tiadės ar basaridės, – tai šėlstančios, siautėjančios, paskui dievą Dionisą pulkais lakstančios jaunutės jo palydovės ir gerbėjos. Tačiau dažniausiai jos vadinamos bakchantėmis (gr. Βάκχαι,), nes dievą Dionisą šlovindavo ir šaukdavo Bakcho vardu.

Plačiau

Federico Garcios Lorcos poetinė atmintis iš teatro po smėliu.
Metai, 2013 m. Nr. 10.

Federico Garcíos Lorcos amžininkai teigia, kad nuo jo sklido šviesa, kad jo mums palikta poezija tebeskleidžia tą šviesą. Tai kūrybos šviesa. Kūrybos požiūriu intensyvus ir vaisingas buvo F. Garcíos Lorcos gyvenimas, tačiau ir nepaprastai draugiškas, linksmas, be pozavimo, pasipūtimo buvo jo kasdienis bendravimas su draugais, kolegomis. Apie tai liudija visi prisiminimus parašę bičiuliai, pabrėžiantys poeto bendravimo talentą – niekas jo nevadindavo pavarde García Lorca, visiems jis būdavo – Federico’as. Gyvenimo ir kūrybos kelyje užteko meilės visiems: pasaulio meilė jo dainose, romansuose, odėse. Federico poezija – tai atviras žaidimas su pasauliu, trukęs visus trisdešimt aštuonerius gyvenimo metus. Rimtas ir šiurpus žaidimas žodžiais ir mintimis.

Plačiau